Ar gatvių pavadinimų keitimas užtikrins saugumą?

Šiuo metu Lietuvoje vykstantys diskusijos apie gatvių pavadinimų keitimą ir kultūrinio paveldo vertinimą kelia daug emocijų. Vienas iš aktualių klausimų – ar verta keisti gatvių pavadinimus, susijusius su asmenimis, kurie kažkada buvo įvertinti už savo kūrybinę ar visuomeninę veiklą, bet šiandien gali būti vertinami kritiškai dėl savo politinės praeities.

Pavyzdžiui, Salomėja Nėris, viena žymiausių Lietuvos poetų, kurios kūriniai iki šiol yra vertinami kaip literatūrinis paveldas, dabar sulaukia kritikos dėl savo politinės veiklos. Tačiau ar turėtume ištrinti jos vardą iš gatvių pavadinimų ir viešosios erdvės, ignoruodami jos poetinę kūrybą, kuri tiek daug reiškia lietuvių literatūros istorijai?

Nėries eilėraštis „Diemedžiu žydėsiu“ yra vienas iš daugelio jos kūrinių, kurie kalba apie amžinas vertybes, gamtos ir žmogaus santykį, meilę ir netektį. Šis eilėraštis, kupinas melancholijos ir poetinio jautrumo, byloja apie žmogaus trapumą ir tuo pačiu amžinybę, kurią menininkas palieka savo kūryboje. Ar šie žodžiai, tokie gilūs ir prasmingi, nusipelno būti ištrinti iš mūsų viešosios erdvės dėl autorės politinės praeities?

Lietuva, kaip ir daugelis kitų šalių, šiuo metu išgyvena laikotarpį, kai peržiūrimos ir permąstomos istorijos, kultūros ir politikos sąsajos. Tačiau ar tikrai reikia skubėti ir keisti gatvių pavadinimus, kai šalia yra daugybė kitų svarbių klausimų? Ar nėra svarbesnių darbų, nei lentelių perrašymas ir senųjų pavadinimų keitimas? Kai kurie žmonės, kaip ir minėta citata, teigia, kad yra daug svarbesnių užduočių, kurias turėtume spręsti šiuo metu.

Žinoma, reikia pripažinti, kad istorinės asmenybės turi būti vertinamos kompleksiškai, atsižvelgiant į jų veiklą ir padarinius visuomenei. Tačiau reikia išlaikyti ir tam tikrą balansą tarp istorinės atminties saugojimo ir šiuolaikinio pasaulio iššūkių sprendimo. Galbūt vietoj to, kad tiesiog naikintume ar keistume pavadinimus, vertėtų plačiau diskutuoti apie šių asmenybių palikimą, edukaciją ir kaip mes galime integruoti jų kūrybą bei gyvenimo istorijas į mūsų dabartinį supratimą apie pasaulį.

Salomėja Nėris, kaip ir daugelis kitų kūrėjų, paliko gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Jos kūriniai iki šiol skamba kaip gyvas liudijimas apie praeities laikotarpius ir menininko jautrumą. Taigi, ar tikrai norime atsisakyti šios dalies mūsų kultūrinės tapatybės dėl jos politinės veiklos, ar galbūt verta rasti būdų, kaip įtraukti šią diskusiją į platesnį kultūrinį ir istorinį kontekstą? Tai klausimai, į kuriuos turime atsakyti, siekdami išlaikyti pusiausvyrą tarp praeities ir dabarties, tarp kritinio vertinimo ir kultūrinės atminties saugojimo.