Klaipėdos švyturys dar vis jūrinis simbolis ar biurokratijos nuskandintas lobis

Klaipėda - jūrinis miestas, kuris turėtų didžiuotis savo istoriniais simboliais, susiduria su paradoksaliu iššūkiu. Miesto švyturys, turėtų būti prieinamas ir matomas iš arti kaip mūsų jūrinio paveldo perlas, yra tapęs tik tolimu reginiu, suvaržytu biurokratijos pančiais.

Švyturys, kuris jau daugiau nei šimtmetį yra laikomas Klaipėdos ir jos jūrinės kultūros širdimi, yra uždarytas visuomenei dėl vykdomų remonto darbų ir institucijų nesugebėjimo susitarti dėl jo prieinamumo. Tai kelia ne tik vietinių gyventojų, bet ir lankytojų susirūpinimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad 2024-ieji Klaipėdoje yra skelbiami Švyturių metais.

2024-ieji pažymėti kaip Švyturių metai Klaipėdoje ir Neringoje, simbolizuojant ilgalaikę švyturių reikšmę ir įnašą į Lietuvos jūrinę kultūrą. Renginiai ir iniciatyvos, kurios buvo suplanuotos šių metų proga, turėtų pabrėžti švyturių svarbą ir pritraukti dėmesį prie jų unikalaus paveldo ir istorijos. Tačiau biurokratiniai iššūkiai ir institucijų nesugebėjimas susitarti dėl prieigos sutrikdo šių planų įgyvendinimą.

Nepaisant to, švyturio atnaujinimo darbai yra žingsnis teisinga linkme, žadant, kad po jų pabaigos švyturys bus atviras lankytojams. Tačiau kyla klausimas – ar iki tol turime remtis prisiminimais ir pasakojimais apie šį istorinį objektą?

Tai kelią klausimą apie mūsų paveldo objektų prieinamumą ir institucijų gebėjimą dirbti kartu, siekiant bendro tikslo – paversti mūsų istorinius simbolius gyvais, prieinamais ir patraukliais tiek vietos bendruomenei, tiek svečiams iš viso pasaulio.

Miesto ir valstybės institucijos turi rasti bendrą kalbą ir dirbti kartu, kad Klaipėdos švyturys ir vėl taptų ne tik navigacinės reikšmės objektu, bet ir kultūros ir istorijos liudininku, prieinamu ir matomu kiekvienam. Švyturių metai turėtų būti šventė, kurioje galime džiaugtis ir švęsti, o ne liūdėti dėl to, ko negalime turėti.

Tikiu, kad institucijos ras būdą susitarti ir leisti mums, Klaipėdos gyventojams ir svečiams, įžengti į švyturį.

Tiesa, švyturio atnaujinimas yra ženklas, kad jo šviesa vėl švies plačiau nei bet kada, tačiau kol kas, regis, mums lieka tik pasakojimai ir svajonės apie švyturio apglėbimus. Institucijoms nedelsiant reikia rasti sprendimą, kaip mums, klaipėdiečiams ir mūsų miesto svečiams, atverti švyturio duris, leidžiant mums įžengti į šią jūrinę istorijos dalį ne tik savo vaizduotėje, bet ir realybėje.

Kviečiu miesto ir valstybės institucijas bendradarbiauti, siekiant atverti švyturį visuomenei ir užtikrinti, kad Švyturių metai taptų tikra miesto švente, leidžiančia mums visiems iš naujo atrasti mūsų jūrinį paveldą.