Švietimo karuselė: visi sukasi, bet niekas nežino, kur vyksta

Švietimas Lietuvoje – tai tarsi nesibaigianti karuselė, kurioje visi sukasi, bet niekas nežino, kur iš tikrųjų vyksta. Mokytojai nuolat keičia vaidmenis, mokiniai svyruoja tarp nuovargio ir apatijos, o reformos tęsiasi kaip koks nesibaigiantis serialas. Kiekvienas naujas sezonas atneša daugiau dramos, tačiau siužetas išlieka toks pat painus. Atrodo, kad mūsų švietimo sistema yra tarsi tas sulėtintas filmas, kuriame scenarijus nuolat perrašomas, bet rezultatas – chaosas. Naujausios idėjos primena bandymą užklijuoti pleistrą ant denio skylės – svarbu ne rezultatas, o pastangos!

Per pastaruosius dešimt metų švietimo sistema tapo savotiška eksperimentų laboratorija, kurioje mokiniai yra tarsi bandomieji triušiai. Kiekviena nauja reforma žada aukso kalnus, bet realybėje dažniau primena bandymą taisyti seną automobilį su lipnia juosta – važiuoti gal ir važiuoja, bet kas žino, kiek ilgai. Užuot sulėtinę tempą ir pradėję tikrąją analizę, kas veikia, o kas ne, mes toliau skubame įgyvendinti dar daugiau pokyčių. Juk kuo daugiau planuoji, tuo mažiau laiko lieka dirbti, tiesa?

Vienas iš ryškiausių pastarųjų metų projektų – garsiai pristatytos Tūkstantmečio mokyklos. Tai buvo lyg šokoladinė dieta: skamba gerai, bet rezultatai priverčia susimąstyti. Vietoj to, kad sumažintume skirtumus tarp geriausių ir prasčiausių mokyklų, mes tik padarėme geras mokyklas dar geresnėmis, o kitos liko su savo „dietiniais“ finansais ir pavydžiu žvilgsniu. Kur dingo mokyklų dalis iš 250 milijonų eurų? Galbūt, kaip ir ledas, pinigai tiesiog „ištirpo

Šioje nuolatinės reformų karuselėje pamirštame svarbiausią dalyką – mokytojus. Kalbant apie švietimo kokybę, dažnai ignoruojame faktą, kad mokytojai dirba už „supermenų“ atlyginimus, tik, deja, be supergalių. Gal todėl valdžia nusprendė toliau žaisti su mokytojų kantrybe, siūlydama vis naujas iniciatyvas vietoj realaus darbo sąlygų gerinimo. Juk kas gali būti geriau nei daugiau atsakomybių ir mažiau resursų?

Negalima pamiršti ir technologijų – mūsų švietimo sistemoje jos pristatomos kaip magiška lazdelė, galinti išspręsti visas problemas. Bet, deja, panaudojus šią „lazdelę“, dažnai atsiranda daugiau klausimų nei atsakymų. Galbūt mokiniai ateityje taps robotais, kurie viską žino, bet nieko nesupranta? O mokytojai – kas jie tada? Galbūt technologijos suteiks jiems dar vieną „supergalią“ – būti nereikalingais?

Lietuvos švietimo politika yra kaip nesibaigianti karuselė, kurioje visi sukasi, bet niekas nežino, kur nuvažiuos. Galbūt verta sustoti, išlipti iš šio beprotiško rato ir apsidairyti, kas iš tikrųjų veikia? Arba bent jau nuleisti koją ant žemės ir suprasti, kad kartais mažiau reiškia daugiau. Bet kuriuo atveju, aišku viena – mūsų švietimo sistema tikrai gali priversti nusišypsoti, jei tik žvelgsime į ją su šiek tiek daugiau humoro ir švelnios ironijos.